Prailgdavo žmonėms šaltasis pusmetis, tad atidžiai stebėdavo gamtą, laukdami išsiilgtojo pavasario. Šie būdavo aiškiai pastebimi sausio pabaigoje. Tas momentas gamtoje palaipsniui tapo Pusiaužiemio švente.
Priešistoriniais laikais medžiotojų genčių žmonės skirdavo tik du metų laikus: žiemą ir vasarą. Šiltąjį pusmetį miške viešpataudavo meška, o snieguotąjį – briedis. Sakoma, kad per Pusiaužiemį meška ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Labai svarbūs yra tos dienos orų spėjimai. Būdavę ir įvairių draudimų.
Pusisužiemio rytą pabunda ir barsukas, išlenda pasidairyti. Jei šviečia saulė, išsigandęs savo šešėlio sprunka atbulas į olą. Jeigu apsiniaukę, barsukas pavaikščiojęs kietai įminga – pavasario teks ilgiau palaukti. Šeimininkas tądien turi pasižiūrėti, ar nesušere gyvuliams daugiau kaip pusės šieno.
Dzūkai per Pusiaužiemį bulvių nevalgydavo, kad vasarą jos nekirmytų. Žemaičiai neverpe ir nekarše vilnų, antraip kandys drabužius išvarpys. Iš miško malkų nevalia vežti, – vasarą į kiemą gyvačių prišliauš. Buvo manoma, koks oras popiet, tokia bus ir antroji žiemos pusė.
