Senovėje tikėta, kad pavasario šilumą ant sparnų atneša paukščiai. Todėl ir lietuvių kalendorinės pavasario šventės turi paukščių vardus.
Kovo 4-oji – Kovarnių, Špokų (varnenų) šventė. Išgirdus tądien vieversio giesmelę džiaugtis neverta – tai pranašauja nederlių. Rytų Aukštaitijoje sakoma: „Kiek vieversys sniego užgiedos, tiek jo dar pridės”.
Kovo 10-oji – Keturiasdešimties paukščių diena. Manyta, kad tądien į gimtinę sugrįžta 40 paukščių rūšių. Kad būtų geras javų derlius, Rytų Lietuvos šeimynos kepdavo 40 bandelių.Kovo 19-oji – pagal tradicinį kalendorių – Pempės šventė. Tikėta, jog iki Pempinių reikia priverpti, priausti, nes viskas guls į kraičio skrynias. O nuo minėtos dienos merginos tvarko gėlių darželius, keičiasi sėklomis. Nors dar gavėnia, bet tądien galima kelti vestuves. Tačiau tik vieną dieną ir be muzikantų.
Kovo 25-oji – Gandrinės. Tai tokia didelė šventė, kad „net paukščiai tądien lizdų nesuka”. Svarbu, kaip gandrą pirmąkart pamatysi: jei skrendant, tai visus metus spėriai darbus nudirbsi, jei tupintį, tada vangiai viskas seksis.
Daug gardumynų būdavo ruošiama „Gandro” vaišėms: kanapiniai pyragėliai, šaltanosiai, „Kratinių” bandelės iš įvairių rūšių girnomis sumaltų rūpių miltų. Būtinai dalydavosi jomis su kaimynais, kad javai būtų daigus.
