2020-06-12

Šienapjūtė, šv. Antanas. Papročiai iš skrynios (Samylų etnokultūros mokyklėlės namų darbai).
 
Per mėnulio jaunatį šienavimo pradžia (Šienapjūtė, birželio 13 d.).
Suskamba, sužvanga plakami dalgiai. Ne vienas kitas darbas kaime nedirbamas taip smagiai.
Skamba dainos. Išvarę pradalgę vyrai sustoja galulauky, pasiima dalgius ir užtraukia Šienapjūtės dainas, kurių priedainiuose dažnai skambėdavo garsūs „Valio“. Viena iš dainų siejama su Šienpjovių žvaigždynu: „Mes penki broleliai lanko šieną pjovėm, o viena seselė visą sugrabojo“. Penki broleliai tai Šienpjovių žvaigždyno pjautuvas – Oriono kardas (netoli jo yra ryški žvaigždė, Lietuvoje vadinama Valgio nešėja – Sirijus). O per poilsio valandėlę šienpjoviai užgroja iš builio pasidarę skudučius ar iš karklo, sedulos – birbynėlę, lumzdelį.
 
Vidudienį į lauką atnešami pietus: žalbarščiai, rūgpienis su karštom bulvėm, lašinukai su svogūnais, sula, rauginta po sudygusiomis avižomis pluta.

Sutinkant pirmosios dienos vakare į namus žengiančius pjovėjus ir grėbėjas šeimininkė perliedavo vandeniu, kad šienavimo laikas būtų sausas. Padedant dalgius nakčiai papustydavo, kitaip laumės ant jų jodinės.

Dažnai šienavimo pradžia siejama ir su Antaninėmis, birželio 13-ąja (Antano vardas nuo seno yra vienas labiausiai paplitusių Lietuvoje). Šia dieną lydėdavo papročiai. Į šv. Antaną kaimo žmonės melsdavosi, ieškodami pradingusio daikto. Jo pagalbos tikėdavosi jaunamartėms, ilgai nesusilaukiančioms pirmagimio. Tą dieną aukštaitės linų neverpdavo, nes linus augančius laukuose galėdavo užpulti amaras. Medžiotojai vengdavo su šautuvu į mišką išeiti, nes iššauta kulka tądien galinti grįžti atgalios.