Kauno mieste ir jo rajone startuoja naujas renginių projektas „8 eilė“. Savo repertuare projektas
pasiūlys koncertų, spektaklių ir filmų. „8 eilės“ organizatoriui Vincui Skripkai svarbu, kad
kultūra būtų socialiai atsakinga ir prieinama visiems, todėl projektas pasiūlys mokamų ir
nemokamų renginių, o dalį pajamų skirs remti „Maltiečių sriubos“ iniciatyvai.
Jau lapkričio 20 d. projektas „8 eilė“ kviečia sekmadienį praleisti Rokuose: pasivaikščioti Jiesios
pažintiniu taku ir Rokų laisvalaikio centre paklausyti Vytauto V. Landsbergio dainų bei
rudnosiukiškų istorijų.
Laukiant renginio, jaukią rudens popietę, projekto organizatorius Vincas Skripka kalbina
Vytautą V. Landsbergį apie gyvenimą ir kūrybinę nuotaiką.
– Pirmi kartai dažniausiai įsimena ilgam. O jūs dar pamenate pirmąjį savo koncertą?
– Pirmas koncertas buvo visiškai netikėtas pačiam man. Gediminas Storpirštis paprašė, kad
ateičiau į mokytojų namus Vytautinių dieną, ir po Vytauto Kernagio pagročiau keletą
savo dainų. Žinojo, kad nuo mokyklos laikų turiu sukūręs pora savo dainų. Taip Gedas
tapo mano krikštatėviu. Palaipsniui išmokau nebijoti, kad negroju profesionaliai ar, kad
nepasidaręs aranžuočių. Aš nesijaučiu labai rimtas muzikantas, daugiau dainuojantis
rašytojas. Man džiaugsmas pabendrauti su publika, kartu padainuoti liaudies dainas.
– Sakote, kad jaučiatės esantis „dainuojantis rašytojas“, tačiau taip pat esate kino ir teatro
režisierius, poetas, scenaristas, savo organizuojamose stovykloje jau ne vienerius metus
užsiimate pedagogine veikla. Kaip visa tai dera jumyse?
– Yra du svarbūs ir gan esminiai principai, kurie glūdi visur – ar tai būtų kinas, ar teatras, ar
stovykla, ar mano literatūriniai ieškojimai – visų pirma viskas yra pasakos. Pasakos man
yra visiškai mitinė struktūra. Turi imtis neišnarpliotos skaudžios temos ir ją narpliojant
pabaigti „gyveno ilgai ir laimingai”. O antras dalykas yra santykis. Man iš tikrųjų nėra
svarbu kūrybos rezultatas estetine, menine, pasiekimų, premijų prasme. Man svarbu
santykiai. Tiek tie santykiai, kurie mezgasi kuriant. Tiek santykiai kūriniui gyvenant
savarankišką gyvenimą kaip knygai ar teatrui, ar kinui. Viskas yra apie mūsų trupančių
santykių klijavimus. Man pačiam begalo svarbi mūsų vienatvė ir namų ilgesys, kur
susirenka pabūti tik šeimos nariai. Stovyklose tas nutinka. Tikiuosi, kad nutinka ir tiems,
kurie skaito pasakas. Namai ne kaip keturios sienos, o namai kaip Viešpaties namai. Kaip
amžinoji tėvynė, kaip tai, kur jauku ir gera.“
– Kai turite tiek skirtingų veiklų, ar nesate kada galvojęs „šis koncertas paskutinis“?
– Apie tai nuolat pagalvoju. Užaugo tikrai labai graži karta, dainuojančių tautosaką. Kai per
koncertus pradėjau dainuoti liaudies dainas tarp kitų dainuojamosios poezijos kūrinių, man buvo
svarbus edukacinis aspektas. Priminti žmonėms kaip gražu dainuoti lietuvių liaudies dainas. Kaip
sąjūdžio laikais, kai paskirtis buvo vienyti mus ir ginti tėvynę. Dabar pamačiau, kad liaudies
dainos yra labai išpopuliarintos ir to edukacinio būtinumo nebėra. Bet būna, kad pasiilgsti
žmonių: pažiūrėti kaip jie atrodo, kaip jie gyvena, pakalbėti. Tai lieka kaip forma per daug
nenulysti į kiautą.“
– Dažnai koncertuojate vienas, tačiau taip pat neretai grojate kartu su žmona ar kolegomis.
Esate padarę gražų projektą su Vytautu Leistrumu… Gal ir dabar turite svajonę sugroti su
vienu ar kitu kūrėju?
– Sugroti su Vytuku Leistrumu yra svajonių svajonė. Mes labai gerai sutarėme toje formoje
kurią aš pasiūliau. Tačiau man būtų labai įdomu, jei jis mane nuvestų į elektroninės
muzikos pasaulį. Tai yra gulintis stalčiuje projektas „kai turėsime laiko“. Jei atsiras
galimybių, aš tikrai norėčiau pabandyti pažaisti su liaudišku dainavimu ir elektronine
muzika.
– O ką jums reiškia groti vienam ar groti su kolegomis? Gal yra dienų, kai norisi ant scenos
būti vienam ir kai vienam niekaip nesibūna?
– Yra visiškai skirtingi dalykai, kai tu groji vienas ir kai ne vienas. Kai esi ne vienas, tai yra
daugiau žaismės. O kai vienas, tada gali eiti išpažinties linkme, arba atsivėrimo. Tokie
padūmojimai, kalbėjimas su žmonėmis yra labai brangūs. Kartais pačiam norisi grįžti į
Sakartvelą vien dėl to pasišnekėjimo, nes žmonės ten moka laukti draugo pasikalbėjimui.
– Lapkričio 20 d. kaip tik grosite vienas. Galime tikėtis atviro pašnekesio it Sakartvele?
– Jonas Mekas yra pasakęs „Aš gyvenu be planų”. Šis jo mąstymas ir galvojimas man
labai artimas. Nes nežinau kas bus. Labai priklauso nuo publikos. Ar ji, pavyzdžiui,
supranta juodą humorą ir gali dainuoti žiaurus romansus, ar ne. Pradžioje visada yra
testavimas ir kišenėje turi kelis meniu. Vienu ar kitu atveju, tai bus bendras kūrinys su
žmonėmis. Tai nėra tik mano.
Daugiau apie projektą: www.8eile.lt
Bilietus galima įsigyti kakava.lt – http://bit.ly/3DHpKtZ
Straipsnį parengė Vincas Skripka.
