Verbų sekmadieniu prasideda Didžioji savaitė, daugelyje krikščioniškų kraštų vadinama tiesiog Šventąja savaite. Tai – Kristaus kančios ir mirties atminimo laikas. Didžiosios savaitės metas ypač glaudžiai susijęs su šv. Velykų laukimu, dvasiškai ir fiziškai ruošiamasi vienai didžiausių metinių švenčių – šv. Velykoms. Didžiąją savaitę lietuviai katalikai eidavo į Bažnyčią atlikti metinės išpažinties, kruopščiai tvarkydavosi savo namus ir kiemą.
Žemaitijoje Didįjį trečiadienį buvo paplitęs „silkės plakimo“ paprotys: paaugliai,,išsipjaustę panašią į žuvį lentelę, keliese vilkdavo ją šventoriumi apie bažnyčią, o kiti botagais ją plakdavo. Taip buvo simboliškai atsisveikinama su pabodusiu pasninko maistu ir nekantriai laukiama šv. Velykų, kai vėl bus galima valgyti mėsos ir pieno produktus. Didysis ketvirtadienis lietuvių tradicijoje vadintas dar ir čystuoju (t. y. švariuoju) ketvirtadieniu. Šeimininkės šią dieną stengdavosi (o ir šiandien stengiasi) imtis didžiojo metinio namų apvalymo – kuo gražiau sutvarkyti namus, nuvalyti langus, išsišveisti visas namų kerteles, pakeisti patalynę, kad visi metai būtų švarūs. Didysis ketvirtadienis kai kur dar buvo vadinamas ir vėlių Velykomis: šią dieną žmonės lankė ir tvarkė mirusių artimųjų kapus. Tikėta, kad šią dieną gimę žmonės, ypač jei jie dar ir krikštyti sekmadienį, gali būti dvasregiai – matyti mirusiųjų vėles. Taip pat tikėta, kad Didžiojo ketvirtadienio vakarą visos vėlės eina į bažnyčią, o kad galėtų tenai nukakti, ropščiasi ant pečių jų kelyje pasitaikantiems dvasregiams, tampantiems dvasnešiais. Didžiojo ketvirtadienio vakaras skirtas paminėti Paskutinę vakarienę. Po vakarinių pamaldų Didžiojo ketvirtadienio vakarą visose bažnyčiose nutyla varpai, vargonai, susikaupiama prieš Didįjį penktadienį. Tiesa, kai kuriose vietovėse užfiksuota tradicija, kad tądien „varpus pavaduodavo“ berniukai, tarškinantys aplink bažnyčią tarškučiais, o po pamaldų jie leisdavosi į aplinkines sodybas kiaušiniauti, t. y. prašyti kaimynų kiaušinių šv. Velykoms.
Didysis penktadienis krikščioniškoje tradicijoje susijęs su atgaila: tai – Kristaus mirties diena. Ši diena vienintelė per metus, kai bažnyčiose neaukojamos šv. Mišios, o prisimenama Kristaus kančios istorija. Didįjį penktadienį būtinai laikomasi pasninko. Dažnai būtent tą dieną žmonės stengiasi prieiti išpažinties, norėdami dvasiškai apsivalyti. Namuose Didįjį penktadienį būdavo mažiau dirbama, stengtasi laikytis tylos, nedirbti triukšmingų darbų, pvz., nekapoti malkų ir kt., kad neprišauktų blogų atmosferos reiškinių.
Didysis šeštadienis – tai laukimo diena: Kristus jau nuimtas nuo kryžiaus, palaidotas, bet dar neprisikėlęs. Jo mokiniai išsibėgioję, išsislapstę. Vienintelė neabejotinai išlaikiusi tikėjimą – Jo motina Marija. Dėl to Lietuvoje Didysis šeštadienis kartais dar vadinamas ir Marijos šeštadieniu.
Namų ugniakuruose tą dieną buvo gesinama ugnis ir iš naujo įkuriama parsinešta iš bažnyčių pašventinta ugnimi. Parsinešama ir bažnyčiose pašventinto vandens. Didįjį šeštadienį iki pietų buvo stengiamasi baigti dirbti visus sunkesnius darbus, ruošiami velykiniai valgiai, marginami kiaušiniai, įrengiamos sūpuoklės šv. Velykoms, bet dar nesisupama. Pavakare visi stengdavosi išsimaudyti ir pasitikti šventę švarūs. Šeštadienį, nusileidus saulei, pradedamas švęsti Velyknaktis. Prieššventinę šv. Velykų naktį daugelis žmonių budėdavo prie Kristaus karsto bažnyčiose.
Etnografai fiksuoja, kad kai kuriose Lietuvos vietovėse per Velyknaktį būta ir savitų lokalinių papročių. Pavyzdžiui, iki XIX amžiaus pabaigos Rytų Lietuvoje buvo žinomas Gavėno sušaudymo paprotys, žymėjęs gavėnios pabaigą: šv. Velykų naktį per bažnyčią bėgantis „Gavėnas“ būdavo „nušaunamas“, o „nušautas“ jis persiversdavo per galvą ir dingdavo. Taip simboliškai baigdavosi vienas metų laikotarpis (gavėnia) ir prasidėdavo naujas. Kai kuriose bažnyčiose šv. Velykų naktį buvo rengiami vaidinimai. Tarpukario metais (o kai kur net ir šiais laikais) šv. Velykos buvo viena įdomiausių švenčių dėl persirengėlių naktinių vaidinimų bažnyčiose – žmonės eidavo net į ne savo parapijos bažnyčią, jei savojoje persirengėlių nebūdavo. Dažniausiai būdavo suburiamos dvi persirengėlių grupės – žydai ir kareiviai. Žydai šv. Velykų naktį stengdavosi pavogti kryžių, o kareiviai turėdavo jį apginti. Vidurnaktį suskambus varpams, vargonams, tikintieji sveikina vieni kitus sakydami: „Kristus prisikėlė!“ ir skelbia, kad prasidėjo svarbiausia krikščionių šventė – šv. Velykos.
Lietuvių šventinis kalendorius, 2014, VDU, Kaunas. Parengė: Laima Anglickienė, Giedrė Barkauskaitė, Dalia Senvaitytė, Arūnas Vaicekauskas, Asta Venskienė.
