Vienoje, kaimynams skirtoje socialinio tinklo grupėje randu įvairių kaimyniškų žinučių. Vienos jų skleidžia patriotizmą, kitos dosnumą. Viena kita sudrausmina, tačiau visos jos skirtos kaimynams. Čia informacija dalinasi bendruomenės nariai „Žasmiečiai“ (žmonės gyvenantys „Žasmoje“, o „Žasma“- sodų bendrija Kauno rajone, Samylų seniūnijoje). Vardas „Žasma“ bendrijai suteiktas pagerbiant upelį „Žaisa“, kuris teka pro šią teritoriją sukurdamas vandens kelią. Nuo seno žinoma, kur vanduo – ten gyvybė. Bet apie viską nuo pradžių…
Tikriausiai pačioje žemiausioje seniūnijos vietovėje (geografine prasme), gyvuoja įsikūrimo trisdešimtmetį jau atšventusi sodų bendrija „Žasma“. Šiandien ši vieta nepanaši į sodų bendriją, tad vadinsiu ją kaimeliu. Taip bus paprasčiau nusakyti 120-ties sklypų teritorijos jaukumą ir vidinį gyvenimą. Taigi, šis kaimelis yra unikalioje dauboje, galutinai suformuotoje 1988 m. Čia buvusi pelkėta vieta buvo paversta karjeru, į kurį iš tvenkiamų marių dugno žemsiurbe buvo pumpuojamas smėlis. Liudininkai pasakoja, kad smėlio kopos buvo tokios aukštos, jog matydavosi virš pušų augančių ant kalno viršūnių. Tačiau ir iki marių užtvenkimo čia gyveno žmonės, būtent šis aspektas mane jaudina labiausiai – laikas, kurio greitai niekas nenusakys ir žinosime vis mažiau. Seniems žmonėms padedant pavyko vieną kitą istoriją užrašyti.
Ši vietovė, tuomet tai buvo Ragolių kaimas ir aplink ją, keletas čia egzistavusių vienkiemių, prisiglaudusių miško pakraščiuose, išgyveno sudėtingus istorinius laikmečius, dažnai tragiškus ir šiandien nesuvokiamus. Miškas tuo metu buvo labai daug – maistas, šiluma, darbas, vaistas, ganykla, ramybė, namai ir galimybė… Keletas sodybų, bent teritorine prasme, šalia miško išliko: Sakalauskų, Babušių, Petkevičių, Palubinskų. Prisipažinsiu – vienoje iš jų gyvenu ir aš. Seniausi man žinomi dokumentai susiję su šia teritorija yra mano pro senelės tėvo testamentas, surašytas 1928 m., kuris aiškiai nurodo, kaip padalija žemę savo vaikams ir kaip atsirado mūsų sodyba. Iš šio dokumento juntamos to meto vertybės ir gero gyvenimo apibrėžimas, kuris šiandien kelia šypsnį – :“<…> visus savo trobėsius, gyvulius, padarus ir kitą turtą palieku dukteriai. Jeigu man mirus liktų gyva žmona, tai duktė iš vertės apturėto turto privalo duoti jai lig gyvos galvos pilną užlaikymą, būtent: butą su kuru ir šviesa, valgį prie bendro stalo, atsakantį drabužį, apsiavimą ir tyrus baltinius, be to trisdešimt litų pinigais išlaidoms.“ (ištrauka iš P.D. testamento).) Štai toks buvo įpareigojimas dukrai motinos atžvilgiu…
Kurį laiką po karo šioje uždaroje ir sunkiai pastebimoje teritorijoje buvo įsikūrusi rusų kareivių stotis. Čia nuolat gyveno kareiviai ryšininkai, jiems buvo pastatyti keli vienodi nameliai ir tik prieš kelis metus paskutinis buvo nugriautas. Kareiviai, žinoma buvo bauginantis faktas, tačiau vaikams buvo smalsu. Kaip nesidomėsi kareivių gyvenimu, kurie kažin ką stuksena įkurtose stotelėse, perduoda kažkokias mistiškas žinutes… Kareiviai pavasarį užtvenkdavo upelį ir augindavo užtvankoje žuvis, panašias į ungurius, kurios mano tėčiui tuomet atrodė kaip gyvatės. Rudenį užtvankos vandenį kareiviai nuleisdavo, o žuvis valgė ir mainė. Gavę silkės kareiviai drąsiai aplankydavo čia gyvenančius žmones ir kibirą silkių išmainydavo į kaimo gėrybes: lašinius, duoną, skilandį na ir tą vyrišką gėrimą… Taip sugyvenant buvo saugiau. Visoje dabartinės bendrijos teritorijoje buvo gyvulių ganyklos, trumpiau vadinami „šienai“. Mažeikai, Virbašiai, Stanevyčiai čia buvo gavę po 3 margus žemės ir ją nušienaudavo. „Kaži kokio dyvo nebuvo, ale šienai gražiai čia suguldavo į kūgius ir kap jau prasidėdavo vežimas į kalną šienų ar mėšlo, buvo kas veikt ir Diemedžiūno arkliui.“ (Iš A.K pasakojimo). Kada vežimą arkliai traukdavo į kalną, vaikai ir moterys kišdavo po ratais akmenis, kad vežimas nenulėktų žemyn. Praėjo šimtas metų , o aš savo sodybos kalne vis randu žemėje arklių pasagas, nes prosenolių sodyboje buvo maniežas-arkliai eidami ratu sukdavo girnas ir maldavo grūdus.
Dar vėliau, apie 1955m., prasidėjo Kauno hidroelektrinės statybos ir Kauno marių tvenkimas. „Žasmos“ teritorija tapo karjeru, į kurį žemsiurbėmis buvo pumpuojamas smėlis iš marių dugno. Pumpuojant smėlį radinių karjere būta įvairiausių… Ypač pasitaikydavo žmonių kaulų, matyt marių dugne pasitaikydavo užlietų kaimų kapinės. Pasakojama, kad tokius radinius žmonės surinkdavo ir slapta palaidodavo. Žinoma sulaukę prietemos, slapta, nes apie tai nebuvo atvirai kalbama. Apie 37-nis metus iš šio karjero, garsi visoje sovietų sąjungoje, gamykla „Bitukas“ vežė smėlį silikatinių plytų gamybai. Išsekus resursams ir atsiradus Vaišvydavos karjerui, čia liko didžiulė duobė, pelkėta drėgna vietovė su viską mačiusiu „Žaisos upeliu“, kuris teka ir šiandien. Petrašiūnuose veikusios „Bituko“ gamyklos vadovai šią teritoriją numatė skirti savo darbuotojų kolektyviniams sodams. Matyt, taip susiklostė aplinkybės ir 1987-1988 m. vietovę imta tvarkyti, tiesa tai darė patys sodų bendrijos entuziastai.
„Apie 80 procentų visų bendrijos narių buvo „Bituko“ darbuotojai. Mes buvome jauni ir nepaprastai organizuoti, tokiu metu kai viskas buvo limituota gauti reikiamų statybinių medžiagų ar technikos kartais buvo neįmanoma. Na, bet kažkaip viską padarėme – tvėrėme tvorą aplink visą teritoriją, kiekvieną vasaros savaitgalį organizavome talkas, apie 40 žmonių į jas atvykdavo ir net įrankius atsiveždavo autobusu“ – pasakoja pirmasis šios bendrijos pirmininkas inžinierius Romas Jonaitis, kuris „sodų teritoriją ranka ant popieriaus perkėlė“ ir bendrijai pirmininkavo dešimt metų. Šiandien bendrijoje gyvena Romo sūnus su šeima, tad Romas čia svečiuojasi ir džiaugiasi šiandienos vaizdu: „Jokiais būdais negalėjau įsivaizduoti, kad čia gyvenamasis rajonas bus.“
Buvęs pirmininkas drauge su iki šiol čia gyvenančiu Donatu Ambrazevičium ėmė matuoti sklypus ir kalti kuoliukus, ieškoti technikos gatvelių formavimui ir grunto gerinimui. Vyrai projektavo ir kūrė šios vietovės viziją. Dabar čia stovi skrupulingai prižiūrimi gyvenamieji namai, siauros asfaltuotos gatvelės ratu veda atvykėlį gal du kilometrus ir atveda ten pat, pro kur atvykote. Kito išvažiavimo čia nėra, tad galima sakyti, kad tai bendruomenė, kuri dalinasi vienais vartais, visai kaip karalystėje. Oficialiai bendrija „Žasma“ įregistruota 1992 m.
„Tokia sutelkta kaimynystė džiugina: visi pažįstame vieni kitus, o jeigu ir atsiranda koks naujakurys, prasilenkiant būtinai pasisveikinam, šypsomės. Pasitikime vieni kitais, patikim namų priežiūrą išvykus atostogų, mūsų šunelį kartais kaimynė prižiūri ir vaikus čeburekais vaišina. Kruopščiai prižiūrimi kiemai verčia pasitempti ir tvarkytis taip kaip visi. Smagu, kad mes ir daigais ir derliumi dalinamės, nenorim kitur gyventi“- sako bendrijos gyventoja R.G.
„Žasmos“ tvenkinys figūruoja ir seniausiuose mano išklausytuose pasakojimuose. Nuolat apsemtą vietą stebėję bendriją kūrę vyrai nusprendė jį pagilinti ir praplatinti, tokiu būdu nusausinant drėgną vietovę, kuriai išsausėt vis neleido upelis. Projekto būta sumanaus: „Žaisos“ upelis tekėdamas ir šiandien aprūpina tvenkinį vandeniu ir pasipuikavęs teka toliau, jo pabaiga Kauno mariose. Tvenkinys tapo kaimelio pasididžiavimu ir susibūrimų traukos vieta. Kaimynai čia turi ir savo tradicijas, kurios apjungia vyriausius ir mažiausius gyventojus: organizuojamos talkos, rūpinamasi bendro naudojimo erdvėmis, tvenkiniu, jo pakrante, labiausiai žavi tai, kad ši bendrija tvarko teritoriją ir už savo teritorijos tvoros. Žiemą barsto sunkiai įveikiamą kalną.
Pirmasis spalio šeštadienis šiai bendruomenei ypatingas – kaimynų diena. Nuo pat ryto vieningai darbuojasi, ruošia teritoriją žiemai, o vakare įžiebia bendrystės laužą, vakaroja prie tvenkinio, klauso koncerto, kurį surengti padeda Samylų kultūros centras. Tai vienas vakaras, tačiau šiltos emocijos išlieka ilgam. Kodėl? Gal todėl, kad viskas ką bendrijoje pavyko sukurti yra pačių gyventojų bendras darbas. Galėtumėm vardinti ir vardinti puikias šios bendruomenės iniciatyvas. Viena jų puošia šį pasakojimą. Fotografė Kristina Stankuvienė teigia, kad įamžinti savo bendruomenės akimirkas malonu ir iššūkį įamžinti kaimynų gyvenimo akimirkas Kristina priima.
„Laikmečiu, kai kompiuteris mus laiko prie ekrano savo mirksinčiomis reklamomis ir žaidimais, čia dviratukais važinėja vaikai, jaučiama šilta ir vaikiška jų draugystė. Užaugę turės ką prisiminti ir savo vaikams papasakoti. Darome daug ką dėl vaikų“ – sako dabartinio pirmininko Evaldo Pūro pagalbininkė ir daugelio iniciatyvų „varikliukas“ Laura Jankauskienė. „Ką vaikai matys aplinkui, tą ir jie darys. Mato, kad reikia kaimynus gerbti, sugyventi tai ir jie taip darys, o vaikų čia tikrai daug. Galime pasigirti, didžioji dauguma gyventojų – jaunos šeimos ir daugelis patys augę čia“.
Vasara nenusakomas metų laikas – kaimynus suburia maudynės tvenkinyje, kurį prižiūri taip pat visi. Čia lankosi ir gyvena antys, gervės, gulbės, o praėjusį rudenį į nuosavą pirtį vyrams teko priglausti vienišą gandrą. Vasarą gražiai sklandžiusią gandrų porelę išskyrė lapės gobšumas. Sako vieniši gandrai neišgyvena… Tad ašarą teko nubraukti ir vyrams, nes po didelių pastangų paukštis neišgyveno. Vasaros metu šią daubą itin dažnai iš dangaus nužvelgia oreiviai. Oro balionai čia ypač dažnai puošia dangų, tad augintiniams yra priežastis loti.
Rudeniui atėjus ir nukritus lapams „Žasma“ nuo kalno žvelgiant, kaip ant delno. Pirmasis matosi Vytis iškeltas aukštai ir sakantis, kad čia gyvena patriotai – savo šalį mylintys žmonės. Vėliau Žasma sužimba kalėdinėmis lemputėmis, o pavasaris vėl atneša šilumos ir lapai uždengia šią kaimynystę. Kodėl ši kaimynystė svarbi?. Geras pavyzdys yra užkrečiamas. Pasižvalgius ir pabendravus su šios gyvenvietės bendruomene įsitikinsite – viskas įmanoma, tik reikia norėti ir daryti, tyliai kurti, džiaugtis, bendrauti, rodyti, kad galima gyventi kitaip.
Jeigu Jūs apsilankysite „Žasmoje“ ir gatvėje rasite improvizuotą jaunųjų kūrėjų gatvės butiką, būtinai sustokite ir įsigykite jų darbų, nes parašyta „pirkite kiek norite“. Gal tai bus pirmasis jaunų menininkių honoraras. Jokios vaikų iniciatyvos čia nedraudžiamos.
Kaimynų dienos proga (kada ji bebūtų) norisi pasveikinti visus, kurie turi bent vieną kaimyną. Juk, laimingas tas, kas gavo šią didžią laimę patirti. Apie kaimynus žinome daug liaudies patarlių, pasakojimų, nutikimų, anekdotų ir jie tikriausiai ne iš piršto laužti. Tad jeigu kokį anekdotą perskaitysite, žinokite, jis apie mus.
Teksto autorė – Samylų kultūros centro režisierė L. Kalėdaitė
