+370 686 63977 samylaikc@gmail.com fb yt accesibility

Paveldas, istorija

KAUNO MARIŲ UŽLIETŲ KAIMŲ ISTORIJA

Kur dabar tyvuliuoja Kauno marios, kadaise ramiai savo senąja vaga tekėjo Nemunas, žaliavo pievos, ošė miškai. Ten savo gyvenimus gyveno žmonės.
1956 m. pradėjus statyti Kauno hidroelektrinę ir po 3 metų užtvenkus Nemuną iš Kauno marių dugno į aukštesnes vietas buvo iškelti 33 kaimai, nukeltos 721 sodyba, 3 kartus tiek pagalbinių statinių, daug šulinių. 45 kaimai „nukentėję”, kurių sodybos nebuvo nukeltos, tačiau užtvindytos žemės, buvo išrauti sodai, krūmai, žemėmis užversti sodybų šuliniai, iškeltos kaimo kapinės.
Po vandeniu liko žmonių gimtinė, išminti takai ir takeliai. Iš gimto lizdo dirbtinai perkeltas į kitus, dar šaltus ir neprijaukintus namus, žmogus išgyveno krizę. Širdis saugojo tai, kuo gyventa, o kūnas turėjo prisitaikyti prie naujos būties.

Dabar liko tik atsiminimai, savo gimto lizdo ilgesys ir užrašyti pasakojimai apie užlietų kaimų tradicijas, papročius.

 

 

Apie gyvenimą marių dugne, jaunystę, papročius, padavimus bei skausmą netekus tėviškės ir pasakoja mūsų Samylų etnografinis ansamblis „Senolės“, susibūrusios 1998 metais. Tai iš Kauno marių dugno iškeltų kaimų gyventojos, kurios tų laikų tradicijas, papročius ir dainas tiesiogiai perduoda jaunimui. Koncertuoja ne tik vienos bet kartu ir su jaunimu. Vaidinusios renginių cikle „Vestuvės iš Kauno marių dugno”, pasakoje „Devyni broliai ir sesulė”. Festivalio ,,Atataria lamzdžiai”, 2003-2007m. Pasaulio lietuvių dainų šventės dalyvės, nuolatinės Kauno rajono dainų švenčių dalyvės. 2019 m. Samylų senolių įdainuotos Kauno marių užlietų kaimų dainos pateko į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

 

Užtvindytiems kaimams atminti Vaišvydavoje pastatytas kryžius (tautodailininkas
V. Žilinskas).

 

 

SAMYLŲ SENIŪNIJOS LANKYTINOS VIETOS

Kaip ąžuolas didingas savo tvirtumu, taip tauta galinga turinti turtingą istorinę praeitį. Tautos istorinė praeitis atsispindi kultūros paveldo objektuose, kultūros vertybėse. Tai neįkainojamas tautos turtas.
Samylų seniūnija, įsikūrusi pietryčiuose nuo Kauno miesto kairiajame Kauno marių krante, yra turtinga archeologinių vietovių. Joje yra gilią senovę menantys Samylų, Pakalniškių ir Dubravų piliakalniai. Jie lyg žemės metraščiai, pasakojantys apie seniausią krašto istoriją.

Nuo Pakalniškių piliakalnio iki Girionių gyvenvietės plyti vienas iš didžiausių ir turtingiausių rūšine sudėtimi Lietuvoje Girionių miško parkas, įkurtas 1960m., kuriame gausu retų augalų. Parką puošia medinės skulptūros.

Svarbiausios gamtos vertybės – didžiosios atodangos, užlietos Nemuno intakų žiotys, įlankos virtusios tikrais fiordais (įspūdingas, sienomis dunksančias atodangas geriausia apžvelgti plaukiant Kauno mariomis), prie marių prigludusios sengirės su turtinga augalija ir gyvūnija, ypač retų Lietuvoje žinduolių – didžiųjų miegapelių – populiacija, pelkėjančių tankiais nendrynais apaugusių marių pakrančių vandens paukščiais. Mariose perėjimo ir migracijų metu aptinkami beveik visų Lietuvoje registruotų rūšių vandens paukščiai. Migruojančius paukščius, trumpam stabtelėjusius pailsėti ir pasimaitinti, patogiausia stebėti nuo aukštų Kauno marių krantų.
Puikūs reginiai į marias, miškus ir sudėtingą reljefą atsiveria nuo Žiegždrių įrengtų apžvalgos aikštelių. Kauno marios labai turtingos žuvimis, žvejojama tiek vasarą, tiek ir žiemą. Gausu kuojų, ešerių, plakių, karšių, starkių, lynų, lydekų ir kitų vertingų žuvų. Žvejus neretai pradžiugina sazanai, šamai. Čia be laimikių neliks ir plūdinės, ir dugninės meškerės mėgėjai, nebus nuskriausti spiningautojai, žiemą traukdami žuvis nesušals poledyninės žūklės mėgėjai. Pamario miškuose galima pagrybauti ir pauogauti.
Retais augalais turtinga Dubravos giria. Čia auga įdomus gamtos paminklas – „Dubravos dvyniai”. Tai tarpusavyje suaugę ąžuolas ir pušis.

Samylų seniūnija turtinga ne tik kraštovaizdžiais, gyvūnija ir augmenija. Joje gausu išlikusių kryžių, galima pamatyti senovinių pastatų, kuriuose dar stovi prieš septyniasdešimt metų gaminti baldai, daiktai. Nemažai dailės vertybių saugoma Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčioje, Šlienavoje. Tai ornamentuoti, kalvių rankų darbo, kryžiai, skulptūros, paveikslas, arnotas. Bažnyčia taip pat įrašyta į architektūros paminklų sąrašą. Bažnyčios varpinėje skamba iš Kauno marių užlieto Kampiškių kaimo atkeltas varpas.
Dar daug yra mums nežinomų ir neatrastų kultūros vertybių. Bėgant laikui vis daugiau ir daugiau paslapčių atskleidžia Samylų gyventojai.

 

 

 

 

ŠLIENAVOS BAŽNYČIOS ISTORIJA

Šlienavos gyvenvietę sudaro ne vienas kaimas.Tačiau jie visi yra sujungti į vieną Samylų seniūniją, kuri yra kur kas didesnė už pačią parapiją. Seniūnijoje dabar gyvena apie 4700 gyventojų, o tuo tarpu parapijoje tegyvena apie 3300. Ši gyvenvietė yra unikali, nors čia nėra didelių senovinių dvarų ar paslaptingų griuvėsių, tačiau Šlienava gali didžiuotis savo gamta: Šlienavos gyvenvietė remiasi į Kauno marių krantus ir Kauno marių regioninį parką, ji remiasi į marias, kurių dugne mažiau nei prieš 50 metų dar gyveno nemaža dalis dabartinių Šlienavos gyventojų.

 

 

Dabartinė Šlienavos parapijos bažnyčia yra pristatyta prie senos kapinių koplytėlės.

Siaučiant didžiajam marui 1709 – 1713 metais trys broliai ūkininkai, vietos gyventojai, pastatė mažą koplytėlę, dabartinės bažnyčios presbiceriją, kaip auką Dievui, kad tik šią vietą aplenktų maras.
Vėliau, laikui bėgant, į šią koplytėlę susirinkdavo vietinis jaunimas ir švęsdavo gegužines, o kunigas čia apsilankydavo tik kartą per metus į koplytėlėje švenčiamus Mataušo atlaidus.
Plečiantis gyvenvietei žmonės vis labiau ir labiau norėjo turėti savo vietinę bažnytėlę ir parapiją. Todėl 1940-1944 metais vietinių aštuonių kaimų gyventojai suvežė po kelis rastus prie koplytėlės ir pastatė bažnyčios salę prie koplytėlės. Nors buvo karo metai, bet jų tikėjimas ir karštas troškimas turėti savą bažnyčią padėjo jiems sunkiu metu.
Pastačius bažnyčią šv. Mišios joje buvo pradėtos laikyti du kartus per mėnesį.

 

 

1945 metais vietiniai gyventojai išsirinko bažnytinį komitetą, pirmininku buvo išrinktas vietos gyventojas Petrokas. Jie siuntė prašymą į kuriją, kad būtų leista įkurti Šlienavos parapiją ir gauti pastovų kunigą. 1947 metais nesulaukus atsakymo vėl buvo siunčiamas prašymas į kuriją. Į šį prašymą buvo sulauktas griežtas atsakymas, kad parapijos kurti neleidžiama, o bažnytinis komitetas atleidžiamas. Komiteto pirmininkas Petrokas, įteikdamas šį raštą parapijiečiams, prisiekė ir toliau kovoti, kad būtų atidaryta Šlienavos parapija.
Ruošiantis tvenkti Kauno marias, 1956 metais buvo rimtai pradėtas svarstyti Kampiškių parapijos bažnyčios perkėlimas. Ir 1957 metais neoficialiai, o 1958 metais jau oficialiai buvo atidalyta Šlienavos parapijos bažnyčia Kampiškių vardu. Šiuo metu bažnyčiai buvo suteiktas „Švč. Mergelės Marijos aplankymo“ vardas.

BAŽNYČIOS IR JOS APLINKOS PASIKEITIMAI

Jau iš pirmų dienų kun. Vytautas Vaičiūnas aktyviai ėmėsi šventoriaus ir pačios bažnytėlės gražinimo darbų. Sukvietęs parapijiečius į talką, visų pirma aptvarkė šventorių, iškapojo plačiai išsikerojusius krūmynus, aptvėrė šventorių gražia tvora, išlygino patį šventorių. Vėliau klebonas restauravo bažnyčią iš lauko pusės: apkalė bažnyčią lentelėmis, ją perdažė, taip pat pakeitė jau baigiantį sutrūnyti bažnyčios stogą. Aptvarkius išorę buvo pradėtas ir svarbiausias pačioje bažnyčioje darbas – jau pasenusių grindų keitimas bei parketo dėjimas. Perkeltas į Šlienavą klebonas neturėjo net kur apsistoti, nes klebonija buvo visai netinkama gyventi, todėl pirmiausiai taip pat ir buvo tvarkoma klebonija: ji buvo padidinta, pilnai įrengta bei įvesti komunaliniai patogumai.

 

 

1999 metų vasarą kun. Vytautas Vaičiūnas pradėjo naujo bažnyčios bokšto statybą. Per vasarą buvo padėti pamatai bei pastatytos kolonos, o 1999 rugpjūčio 19 d. buvo sumontuotas 19 metinį aukščio metalinių konstrukcijų bokštas ir per kokius tris mėnesius šis bokštas buvo apkaltas lentelėmis iš išorės, bei pilnai įrengtas bokšto vidus. Bokštą sudarė du nemaži kambariai, o pačioj bokšto viršūnėje buvo padalytas balkonėlis, į kurį buvo įkelta Mergelės Marijos statula.

 

 

KUNIGAI

Pirmasis šios bažnyčios klebonas buvo kun. Kazimieras Kazakevičius. Jis čia klebonavo tik pusę metų.
1957 metų pabaigoje čia buvo atkeltas kun. Pranas Šliumpa. Jis 1958-09-19 pašventino naująsias Šlienavos parapijos kapines. Tačiau dirbo tik vienerius merus
1958-1961 metais čia klebonavo kun. Gintautas Skučas.
Jis iškasė šulinį, pastatė antrąją bažnyčios zakristiją ir perkėlė kleboniją į šventorių
Nuo 1961 metų iki 1997 metų kovo čia klebonavo kun. Vaclovas Radzevičius. Jis pastatė Varpinę.
1997 metų gegužės 11 dieną į Šlienavo parapijos bažnyčią atvyksta klebonauti buvęs
sovietiniais laikais pogrindžio veikėjas, katalikų  kronikos leidėjas, kalėjęs Rusijos lageriuose kun. Vytautas Vaičiūnas. Ši bažnytėlė buvo stipriai apleista ir jau sulaukusio garbingo amžiaus klebono laukė labai daug darbų. Šlienavos klebonas Vytautas Vaičiūnas (g. 1930), apdovanotas Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu už bendradarbiavimą leidžiant pogrindžio literatūrą. Jis buvo pogrindinės kunigų seminarijos auklėtinis, į kunigus įšventintas 1989 m.

Šiuo metu bažnyčioje klebonu paskirtas buvęs Zapyškio  klebonas kun. Antanas Mickevičius.

 

MUZIEJAI IR VERTYBĖS

2000 m. balandžio 30 d. naujojo bokšto patalpose buvo įkurtas ir pašventintas bažnytinis muziejus. Į šią bažnyčią per ilgus dešimtmečius vietiniai gyventojai nešė ir dovanojo šiai bažnytėlei įvairias relikvijas – vienos buvo padovanotos kaip auka, o kitos, anksčiau neturėjusios prieglobsčio ar smarkiai nukentėjusios, čia atrado namus ir ramybę. Visos relikvijos mielai buvo priglaudžiamos šioje bažnyčioje. Per ilgą laiką jų susikaupė iš tiesų daug. Visoms joms buvo surastas jaukus kampelis, kur deja, neužklysdavo žmogaus žvilgsnis. Dabar visos šios relikvijos yra surinktos į muziejų, kur jomis gali gėrėtis kiekvienas norintis. Čia gali pamatyti pačių įvairiausių eksponatų įvairiausius kryžius ir knygas, paveikslus ir kitus religinius bei bažnytinius daiktus: nuo smulkutės senovinės amžinosios lemputės iki didelių liaudies menininkų pagamintų kryžių. Čia eksponuojamos ir stribų sušaudytos mukelės. Taip pat galima pasigrožėti lotyniškom, lenkiškom ir lietuviškom XIX ir XX amžiaus maldaknygėmis bei mišiolais, keletas iš jų yra išleisti 1757- siais ir 1765- siais metais. Didelis šio muziejaus turtas-šventųjų statulos, iš kurių seniausia 1742-ųjų metų Šv. Jokūbo statula. Be to bažnyčioje taip pat dar yra nemažai ir kitokių senienų: įvairių arnotų, iš kurių viena yra 1889-ųjų metų, o kita pagal visą siuvinėjimą ir ornamentus gali siekti XVII-XVIII amžių. Čia yra ir gana senos sakralinės atributikos: yra 1642-ųjų metų komuninė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Šlienavos parapijos bažnyčios šventoriuje 2000 metų birželyje buvo pradėti statyti ir 2000 metų lapkritį baigti parapijos namai. Tai gana didelis 3 aukštų pastatas, kurio pagrindinių salių plotas sudaro apie 100 kvadratų. Šis pastatas skirtas parapijos reikalams: čia gali susirinkti jaunimas, švenčiama Kalėdinė eglutė, vyksta įvairūs koncertai ar susirinkimai.
Pastate yra įkurtas lietuvių liaudies buities ir istorijos muziejus, kuriame yra daug įvairių senovinių buities rakandų, kuriuos šiam muziejui paaukojo Šlienavos parapijos parapijiečiai.
Šlienavos parapijos bažnyčios šventoriuje yra didelis ir gražus vietinio liaudies menininko Škėmos Kazio išdrožtas kryžius, kuris yra įtrauktas į saugomų liaudies dailės paminklų sąrašus bei kiti paminklai: maru mirusiems, Šlienavos parapijos įkūrimui ir bažnyčios statymui atminti. Taip pat stovi paminklai, kuriuose yra įamžinti kaimų pavadinimai, kurie priklauso ar priklausė Šlienavos parapijai.

VISUOTINĖS ŠVENTĖS BEI ĮVYKIAI

Bažnyčioje švenčiami trys atlaidai: Mergelės Marijos aplankymo atlaidai, kurie švenčiami pirmąjį liepos sekmadienį, Šv. Baltramiejaus atlaidai – švenčiami paskutinį rugpjūčio sekmadienį, ir Šv. Mato atlaidai, liaudiškai vadinami Mataušo, kurie buvo nuo seno švenčiami šioje vietovėje, kai čia dar tik tebuvo kapinių koplytėlė.

Bažnyčioje minimos ir Lietuvos valstybės šventės bei vietos gyventojams žymios datos. Kartu su Samylų kultūros darbuotojais organizuojamos šventės po šv. atlaidų.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

KAPINĖS

Šios parapijos teritorijoje yra 3 žinomos kapinės: dabartinės Šlienavos kapinės, kuriuose nuo 1958-09-19 yra laidojami Šlienavos parapijiečiai, tai pat yra senosios Samylų kaimo kapinaitės, kur taip pat buvo laidojami vietiniai gyventojai, ir vadinamasis prancūzkapis, kuris yra apaugęs pušynu. Čia, kaip pasakoja vietiniai žmonės, yra palaidoti Napoleono kariai.

 

BAŽNYČIOS SAKRALINIS MENAS IR ATLIKĖJAI

Nuo 1957m. Šlienavos bažnyčios vargonininku dirbo Leonardas Kepežinskas (gim. 1924-08-24), prieš tai vargonininku dvylika metų dirbęs Kampiškių bažnyčioje. Jam pritarė vietinių parapijiečių chorai.
Nuo 2000 m. šioje bažnytėlėje susikūrė jaunimo choras. Vadovė Ieva Salatinskaja. Mirus L.Kepežinskui perėmė giedojimą mišiose.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Parsisiųsti: Vietovardžiai.doc