2020-tieji artėja prie pabaigos. Samylų kultūros centrui šie metai dovanojo ne vieną dviženklį kolektyvų jubiliejų – dvidešimt muzikinės tėkmės metų suskaičiavo ir Ilgakiemio laisvalaikio salės vokalinis ansamblis „Jiesia“. Šia sukaktimi džiaugėmės drauge: atidžiai vertėme skrupulingai rašomo metraščio puslapius, prisiminėme tai, kas buvo pamiršta, diskutavome apie kolektyvo sėkmes, tradicijas ir patyrėme įsimintiną vasaros nuotykį romantiškoje kolektyvo fotosesijoje. Išnaudojome visas pandemijos neribojamas akimirkas, bet apie viską nuo pradžių.
1984 m., baigusi Kapsuko kultūros mokyklą, dabartinė kolektyvo vadovė Jūratė Balsienė gavo pasiūlymą pamėginti suburti dainuojantį kolektyvą klestinčio Pajiesio kolūkio kultūros namuose. Šį poreikį matė tuomet egzistavusio kolūkio pirmininkas A. Torūta. Nededant didelių pastangų į pirmąją repeticiją susirinko virš 30 žmonių – visos moterys. Vadovė pamena, kad pirmosios repeticijos metu dainavo dainą „Šermukšnis“. Intriguoja tai, kad ir dabar šią dainą kolektyvas dainuoja, tik ji yra atnaujinta, pritaikyta šių dienų klausytojui. Panorusių dainuoti amžius buvo skirtingas, tad nuspręsta dalyves sugrupuoti pagal amžių: taip atsirado etnografinis ansamblis „Sedula“ (sėkmingai egzistuojantis ir dabar), mergaičių grupė ir moterų vokalinis ansamblis (dabar „Jiesia“). Entuziastės dainavo su dideliu malonumu, jautėsi bendras kolektyvo „užsidegimas“: „Koncertavome, ėjome pirmyn vedinos širdies šilumos, dalyvavome perklausose. 1986 m. pirmojoje kolektyvo peržiūroje laimėjome 3-čią vietą ir apie kolektyvą pirmą kartą trumpai parašė laikraštyje. Kolektyvo moterys jautė pilnatvę, juk reikėjo dvasinio peno, saviraiškos, laisvalaikio, kaime to trūko ir kai atsirado, buvo labai vertinama. Sulaukdavom pagarbos, malonaus dėmesio, gėlių ir komplimentų“. Atviravo J.Balsienė.
Vienas ryškiausių kolektyvo prisiminimų – koncertai Linksmakalnio kareivinių salėje, čia vykdavo vakaronės, ansambliui teko atlikti dainų rusų kalba – toks buvo metas, mokėdamos dvi rusiškas dainas koncerto laiką užpildydavo lietuviškom dainom, nes jos visiems patiko. Koncertuojant buvo jaučiamas jaudulys, tačiau dainuojant savo repertuaro kūrinius klausytojų širdeles pasiekti pavykdavo, kolektyvas buvo ypač laukiamas ir vertinamas, buvo kultūrinės šviesos krislas Linksmakalnyje, bendradarbiavimas truko pora metų. Įsiminė ir komjaunimo festivaliai, kurių metu kolektyvo narės gyvendavo palapinėse.
Prabėgus keliems metams vadovės ir kolektyvo keliai išsiskyrė, tačiau ne visam laikui. 2000m. J. Balsienė grįžo į tuomet jau Ilgakiemio kultūros centrą, meno vadovės pareigoms. Pasklidus gerai žiniai kolektyvas vėl atgimė ir nuo šios datos skaičiuoja nenutrūkstamą gyvavimo laiką. Dainuoti sugrįžo anksčiau dainavusios moterys: J. Virbilienė. N. Gudaitienė, K.Sakalauskienė. Prisijungė naujokės: R. Žilaitytė, I. Miliūnienė, O. Pranciulienė, G. Matusevičienė, J. Kazakevičienė, R. Lukošiūnienė. Dar vėliau kolektyvą papildė: V. Urnėžienė, V. Čerešlienė, R.Taučienė, V. Zorskienė, Z. Luizienė, R. Jasienė, K. Litvinavičienė, V. Dagilienė, B. Daukšienė, B. Panasenkienė. Ansamblis sėkmingai gyvuoja – kolektyvui suteikta antra kategorija. 2000 m. kolektyvo iniciatyva Ilgakiemyje įvyko pirmasis liaudiškos dainos festivalis „Supinsiu dainužę“. Šis festivalis augo ir dabar jis jau respublikinis – didžiuojamės. Nuo 2000m. ansamblis puoselėja bičiulystę su Kulautuvos vyrų vokaliniu ansambliu „Šilokas“. Apie patirtus bendrus nuotykius, bendrus koncertus, šventes ir keliones būtų galima parašyti knygą. Kolektyvas dėkoja „Šilokas“ vadovui D. Šiaudyčiui už šią draugystę.
O dabar apie spontaniškai suteiktą kolektyvo pavadinimą „Jiesia“ .
„Niekaip netiko mums pavadinimai, ilgai galvojome, bandėme – nesigavo, atrodo, sugalvojam ir atsiranda kitas kolektyvas su mūsų pavadinimu – vėl liekam be vardo… Norėjome savo krašto simbolio pavadinime ir vis nesugalvojom. Kartą kultūros centro direktorė N. Gudaitienė pildė paraišką konkursui ir reikėjo nurodyti pavadinimą, spontaniškai užrašė „Jiesia“ – mums patiko ir dabar neįsivaizduojam kaip galėtų būti kitaip. Mes visos buvome ir esame savo krašto puoselėtojos ir Jiesia teka šalia… Tad pavadinimas mums ir garbės reikalas“, – pabrėžė vadovė.
Kalbinau nuo kolektyvo veiklos pradžios dainuojančią Juditą Verbylienę. Pasak jos: „Nėra vieno atsakymo, nes tai nenusakoma ir neįkainuojama, tai tapo gyvenimo būdu. Laikas – prabėgo nepastebimai. Visada buvo ir yra didelis noras dainuoti. Į dainas sudedame daug daugiau nei mato ir jaučia žiūrovas. Visos turėjome įvairių išgyvenimų ir tik dainuodamos atsipalaiduojam, jaučiam pilnatvę, paliekam dainose visus išgyvenimus, džiaugsmus ir ne tik. Dainavimas ir gyvenimas turi bendrą giją – tėkmę. Jos negalime sustabdyti, negalime įbristi į tą pačią upę, negalime sustabdyti laiko… Kartais gyvenimą galima pavadinti daina, o dainą gyvenimu…“.
Klausant nepriekaištingai derančių balsų dažnai kūnu bėgioja šiurpuliukai, o ką jaučia kolektyvas perteikdamas tokias vibracijas ir emocijas?
„Kartais pagalvojame, kad tai, ką dainuojam, yra apie mus. Dainos gimsta iš kūrėjo išgyvenimų, o mes perteikiam jas per savo jausmus, todėl kartais būna, kad daina „išskraidina“ ir mus pačias, nutolstame nuo kasdienybės kartu su muzika, bet yra daug dainų, kurias dainuojant norisi šokti. Manau, kad muzika ir dainavimas gydo, todėl iš repeticijų mes visada grįžtame namo puikios nuotaikos. Gal dėl to vyrai niekada neprieštaravo mūsų hobiui. Repeticijos šventas dalykas buvo ir yra, nepaisant darbų ir reikalų, kažkaip suspėjam“ – atviravo N. Gudaitienė.
Džiaugiuosi, kad kolektyvo sukaktis šią vasarą subūrė mus nuotykiui Jiesios upės slėnyje. Savo tėkme ji sukuria ne vieną nuostabų vingį Pajiesio kaime. Vasara buvo karšta, šviesūs vakarai, rausvi saulėlydžiai, netrūko pašnekesių, prisiminimų, juoko, dainų… Ryškiausios akimirkos liko įamžintos – skubame jomis pasidalinti ir linkime kolektyvui ilgos muzikinės tėkmės.
