Jurginės! „Jori, šildyk žemę!”
Papročiai iš skrynios (Samylų etnokultūros mokyklėlės namų darbai)
Jurginės – ganiavos pradžia. Tradiciniame kalendoriuje balandžio 23-oji – Jurginės, sutampančios su gamtos virsmu. Tądien iš tvartų į pirmąją pievų žalumą išgenami galvijai, perkentėję šaltą žiemą. Net jei šalna aplinkui būtų nubalinusi žolę t.y. „Jurgis atjotų ant širmo žirgo”, vis tiek reikia išginti. Galvijai buvo išgenami su apeigomis: „Kad metai būtų sėkmingi, prieauglio daug, o vilko nasrai užrakinti”. Žmonės, norėdami apsisaugoti nuo pikto, po tvarto slenksčiu dėdavo du dažytus kiaušinius – gurgučius ir pjūklą dantimis į viršų. Sakydavo, jog, jei peržengs karvė, veršelis ar avelė plieno dantis – vilko dantys bus nebebaisūs. O jei užkliudys kojelė –bus striuka nuo vilko.
Per Jurgines piemenėliui liepdavo pririnkti tiek akmenėlių, kiek yra avelių. Sugynus į tvartą, akmenėlius supildavo po slenksčiu. Sakydavo, kad taip avys visada suras kelią namo.
Moterys per Jurgines neausdavo, mat, minant po kojomis atrodydavo, jog žiojasi vilko nasrai. Piemeniui šiukštu peilį galąsti, mat, sakydavo, jog dar vilkui dantis išaštrins.
Patys griežčiausi Jurginių draudimai susiję su žeme. Nevalia jos judinti, t.y. arti, akėti, sėti, kasti, net kuolo į žemę įkasti.
Jurginių šventė – gyvulių ir augalų globėjų garbinimas. Tai atsiskleidžia ir dainoje „Jori, šildyk žemę. Jori, paleisk rasą”.
Daugiau žiūrėkite: https://www.youtube.com/watch?v=3IAeLHHlX10&fbclid=IwAR2Fxa8QbAyzj…
