Užgavėnėmis baigiasi žiemos linksmybių, piršlybų ir vestuvių metas, kaime vadinamas Mesiedu. Užgavėnių papročiai susiję su žemės žadinimu naujam gyvybės ciklui.
Senovėje pavasarį žmonėms tekdavę ir pabadauti. Todėl išliko paprotys atsisveikinant su žiema paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti. Tomis dienomis valgydavo ypač daug mėsos: sekmadienį – tris, pirmadienį – šešis, antradienį net devynis kartus. Šie skaičiai atitinka senoviškąjį mėnulio kalendorių.
Tradiciniai Užgavėnių valgiai yra šiupinys iš kruopų, žirniai su kiauliena, spurgos, kiaušinienė, įvairiausi blynai. Antradienį po vakarienės šeimininkas sakydavo: „Mes užgavėsim, tegu užsigavi mūsų bėdos ir nelaimės ”
Užgavėnių dieną važinėjamasi rogėmis, rengiamos žirgų lenktynės. Kuo toliau nuvažiuosi, tuo linai ilgesni užaugsią, o iš rogių išvirsi, sniege išsivoliosi tik žemė derlingesnė bus. Smagiausia, kai į kiemą klegėdamas, barstydamas pelenus, suguža būrys persirengėlių (Meška, Ožys, Raitelis, Gervė, Juodas Kudlotas, Giltinė, Daktaras). Ant rato su pavaža sukasi Morė, kurią vakare sudegindavo ant laužo. O Lašininio ir Kanapinio kova – tai labai senais laikais vykdavusių Meškos ir Briedžio, žiemos ir vasaros valdovų, varžytuvių aidas.
Senieji Užgavėnių papročiai geriausiai išlikę Žemaitijoje. Ir savo archajiškumu ryškiai išsiskiria iš kitų pasaulyje garsėjančių Užgavėnių, tokių kaip Venecijos Kaukių maskaradas ar Brazilijos Sambos karnavalas. Tikėtina, kad šis kultūros reiškinys netolimoje ateityje sulauks pasaulio dėmesio.
