Nuotrauka iš archyvo
Papročiai iš skrynios: „Jurgi, šildyk žemę“ arba Jurginės
Tradiciniame lietuvių kalendoriuje Jurginės (balandžio 23-oji) sutampa su labai svarbiu gamtos virsmu. Tai ganiavos pradžia. Tądien į pirmąją pievų žalumą išgenami galvijai, net jei „Jurgis atjotų ant širmo žirgo“ (t.y. aplinkui būtų šalnos nubalinta žolė). Kad metai būtų sėkmingi, prieauglio daug, o vilko nasrai užrakinti po tvarto slenksčiu būdavo dedami du dažyti kiaušiniai – jurgučiai ir pjūklas dantims į viršų. Jei avelės ar veršelis peržengs plieno dantis – vilko dantys nebaisus, o jei užkliudys kojele – vilkui bus skirta, niekas neišsaugos.
Tądien šeimininkas paimdavo spyną į ranką, apeidavo triskart bandą, užrakindavo ir padėdavo ant tvarto slenksčio. Visi gyvuliukai ganiavos metą turėdavo išbūti saugūs. Paskui šeimininką sekdavo ir piemuo. Piemenėliui liepdavo pririnkti tiek akmenėlių, kiek avelių. Sugynus į tvartą, akmenėlius supildavo po slenksčiu. Taip avys visada suras kelią namo.Balandžio 23 d. – metas į kiemą išleisti ir viščiukus. Kad vanagas neišgaudytų apsmilkydavo arba po vieną prakišdavo pro stebulės skylę ar kelnių kišką.
Draudimai
Moterys per Jurgines neausdavo, mat minant pakojas, „darosi žiotys“, primenančios vilko nasrus.
Griežčiausi Jurginių draudimai susiję su žeme. Nevalia jos „judinti“, arti, akėti, sėti, kasti. Net kuolo į žemę įkalti.
Įdomybės
Manoma, kad Jurginių šventė yra labai senos kilmės, gal dar menanti senojo tikėjimo, gyvulių ir augalų globėjų garbinimo apeigas.
