
„S. Rickevičiūtė mokėsi iš garsiausių Lietuvos tapytojų: Antano Gudaičio, Vlado Karatajaus, Jono Švažo ir Arvydo Šaltenio. Jų kūrybos įtaka labiau juntama ankstesnėse aliejumi tapytose drobėse. Akvarelė Sofijai nė kiek nenusileido aliejui. Ji lygiai taip pat mėgavosi abiejų šių technikų galimybėmis, o kartais, apimta dvasinio lengvumo ir laisvumo, kūrybiškai „įsisiautėjusi” akvarelės lengvumą ir skaidrumą netgi perkeldavo į aliejumi tapomas drobes, visai pamiršdama apie aliejinių dažų riebumą ir sodrumą.
Gamta Sofijai: vanduo, saulė, jūra, kopos, miškas, augmenija – neatsiejama jos gyvenimo ir kūrybos dalis, todėl ji niekada neatsisakydavo galimybės dalyvauti pleneruose.
Žvelgiant į S. Rickevičiūtės darbus, juose vyrauja labai įvairus braižas: nuo greito, net siautulingo, iki ramaus apgalvoto dažo uždėjimo. Savo kūryboje autorė moka būti neatpažįstama, o gal tiesiog taip žaidžia su žiūrovu, tarsi tikrindama jo pastabumą.
Kūrybingas ir šviesus Sofijos gyvenimas, padovanojęs jai didelę kūrybinę patirtį ir taip akivaizdžiai matomą – potėpio, spalvos ir minties laisvę, prabėgo… Mums, visiems JĄ sutikusiems, pasiliko žmogiška šiluma, subtilus dvasingumas, besąlygiškas atvirumas, inteligentiškumas, kuris nieko neslėgė ir buvo glaudžiai susijęs su jos bendravimo kultūra.“ ( Z. Kolesinskas )